Bolonijos procesas


Bolonijos procesas prasidėjo 1999 m. po Bolonijos deklaracijos „Europos aukštojo mokslo erdvė" (EHEA) paskelbimo, ją pasirašius 29 Europos šalių Bolonijoje (Italija) susirinkusiems švietimo ministrams.

   Bolonijos deklaracija numatė pagrindinius tikslus ir gaires, iki 2010 m. sukuriant bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę. Šios deklaracijos dėka buvo pradėta eilė reformų, Europos aukštojo mokslo suderinamumo, palyginamumo, konkurencingumo ir patrauklumo europiečiams ir kitų kontinentų studentams bei mokslininkams didinimui.

   Yra paplitusi klaidinga nuomonė, kad Bolonijos procesas tai Europos Sąjungos iniciatyva. Bolonijos procese šiuo metu dalyvauja 47 šalys iš kurių tik 27 valstybės yra ES narės. Nors Europos Komisija vaidina svarbų indėlį skatinant Bolonijos procesą, tačiau prie jo prisideda ir Europos Taryba bei Europos regiono UNESCO nariai, kurie paruošė Lisabonos pripažinimo konvenciją. Taip pat prie proceso skatinimo prisideda ir įvairios tarptautinės organizacijas bei Europos asociacijos atstovaujančios aukštojo mokslo institucijas, darbuotojus ir darbdavius.


Bolonijos procese dalyvaujančios šalys:

   Airija, Albanija, Andora, Armėnija, Austrija, Azerbaidžianas, Belgija, Bosnija-Hercegovina, Bulgarija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Estija, Graikija, Gruzija, Islandija, Ispanija, Italija, Juodkalnija, Kazachija, Kroatija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lichtenšteinas, Lietuva, Liuksemburgas, Makedonija, Malta, Moldova, Nyderlandai, Norvegija, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Rusija, Serbija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Ukraina, Vatikanas, Vengrija ir Vokietija.

Bolonijos procese dalyvaujančios organizacijos:

   Europos komisija, Europos taryba, UNESCO Aukštojo mokslo Europos centras (CEPES), Europos universitetų asociacija (EUA), Europos studentų sąjunga (ESU), Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo asociacija (ENQA), Education International Pan-European Structure ir BUSINESSEUROPE.

   Bolonijos proceso siekis yra sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę, kurioje būtų nustatyti akademinių laipsnių ir kokybės užtikrinimo standartai. Jie galėtų būti skaidriai palyginami tarp Europos valstybių, ypač tarp tų, kurios yra pasirašiusios Lisabonos konvenciją.

   Bolonijos procesas nepateikia konkrečių sprendimų ir priemonių, kokiu keliu šalys turi įgyvendinti Bolonijos proceso nuostatas, tik nurodo pagrindines veiklos sritis, iškelia tikslus ir numato uždavinius jiems pasiekti. Bolonijos proceso eiga glaudžiai siejasi su ES tikslais (Lisabonos strategija) ir tendencijomis aukštajame moksle.

   Kas dvejus metus švietimo ministrai, siekiant užsibrėžtų tikslų, renkasi įvertinti pasiektų rezultatų ir numatyti tolesnius žingsnius. Po Bolonijos deklaracijos pasirašymo 1999 m. ministrų susitikimai buvo organizuoti Prahoje (2001 m.), Berlyne (2003 m.), Bergene (2005 m.), Londone (2007 m.), Liuvene (2009 m.), Budapešte ir Vienoje (2010 m.), Bukarešte (2012 m.).

   Laikotarpiu tarp susitikimų ministrų pavedimu Bolonijos procesą įgyvendina ir koordinuoja BFUG (Bologna Follow -Up Group), kurią sudaro tikrieji nariai - kiekvienos šalies atstovas (-ai) ir konsultaciniai nariai (institucijos ir organizacijos). BFUG rengia seminarus, apžvalgas, dokumentų projektus ir organizuoja ministrų susitikimus. BFUG pirmininkauja ES pirmininkaujanti šalis, vice-pirmininkauja sekančią ministrų konferenciją rengianti šalis. Laikotarpiu tarp BFUG susitikimų susitinka BFUG Taryba, kuri parengia BFUG susitikimus ir sprendžia BFUG jai pavestus klausimus. BFUG Sekretoriatas, kurį suformuoja sekančią švietimo ministrų konferenciją rengianti šalis, turi daugiau vykdomąją ir administruojamąją funkciją. 


Bolonijos proceso tikslai


   Bolonijos procesas buvo sukurtas spręsti tokias Europos aukštojo mokslo erdvės problemas: visuomeninė atsakomybė už aukštąjį mokslą ir mokslinius tyrimus, aukštojo mokslo valdymas, socialinė aukštojo mokslo dimensiją ir moksliniai tyrimai, aukštojo mokslo ir tyrimų vertybės bei vaidmuo modernioje, globalioje ir vis sudėtingesnėje visuomenėje reikalaujančioje kvalifikacijų.

   Įgyvendinant Bolonijos procesą aukštojo mokslo sistemos Europos šalyse turi būti organizuojamos taip, kad užtikrintų:


Poveikis Bolonijos procese dalyvaujančioms valstybėms


   Priešingai vyraujančiai nuomonei, Bolonijos procesas nebuvo grindžiamas Europos Sąjungos iniciatyva. Bolonijos procesas tai tarpvyriausybinis susitarimas tarp ES ir ne ES šalių, todėl jis nėra ES teisės aktas. Taip pat Bolonijos deklaracija nėra sutartis ar konvencija todėl nėra jokių teisinių įsipareigojimų pasirašiusioms valstybėms. Dalyvavimas ir jo intensyvumas bei bendradarbiavimas yra visiškai savanoriška veikla.

   Nors Bolonijos deklaracija buvo sukurta ne Europos Sąjungos institucijų iniciatyva, Europos Komisija vaidina vis svarbesnį vaidmenį įgyvendinimo procese. Europos Komisija parėmė keletą projektų (Tuning projektas, TEEP projektas), susijusių su kokybės užtikrinimu.

Kokybės užtikrinimas

   Kokybė yra esminis Europos žinių visuomenės kūrimo ir Bolonijos proceso propagavimo elementas. Kokybės užtikrinimas aukštajame moksle susideda iš trijų lygių:

  1. Institucinis lygmuo: vidinės kokybės stiprinimas.
  2. Nacionalinis lygmuo: išorinės atskaitomybės procedūrų stiprinimas.
  3. Europinis lygmuo: Europos kokybės užtikrinimo dimensijos vystymo propagavimas.

Kokybės užtikrinimo svarbos augimas:
                                                                    
Bolonijos deklaracija (1999) (žr. lietuvių k., anglų k.)
Kokybė kaip svarbus Bolonijos procesui faktorius kilo gana lėtai ir buvo tik paviršutiniškai paminėtas Bolonijos deklaracijoje. 1999 m. pasirašyta Bolonijos deklaracija pakvietė propaguoti bendradarbiavimą kokybės užtikrinimo srityje „su ketinimu išvystyti palyginamus kriterijus ir metodologijas". 

Prahos komunikatas (2001) (žr. lietuvių k., anglų k.)
Tačiau kas 2 metai vykusių ministrų susitikimų metu, kurių metu buvo kritiškai vertinamas progresas ir apibrėžiami tarpiniai tikslai, kokybės svarba augo ir atsidūrė ministrų darbotvarkės priešakyje. Po dvejų metų Prahoje (2001) ministrai pripažino, kad esminė kokybės užtikrinimo sistemos rolė yra aukštų kokybės standartų užtikrinimas ir visos Europos kvalifikacijų palyginamumo lengvinimas. Jie taip pat paskatino artimesnį bendradarbiavimą tarp pripažinimo ir kokybės užtikrinimo tinklų. Ministrai pabrėžė būtinybę artimam europiniam bendradarbiavimui, abipusiam pasitikėjimui ir nacionalinių kokybės užtikrinimo sistemų pripažinimui. Ministrai tai pat paskatino universitetus bei kitas aukštojo mokslo institucijas skleisti geros praktikos pavyzdžius ir sukurti abipusio įvertinimų ir akreditacijų/ sertifikatų pripažinimo mechanizmų scenarijus. Ministrai pakvietė universitetus ir kitas aukštojo mokslo institucijas, nacionalines agentūras bei Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo tinklą (ENQA) bendradarbiauti su atitinkamais šalių, nesančių ENQA nariais, organizacijomis, sukuriant bendrą nuorodų sistemą ir skleidžiant gerąją praktiką.  

Berlyno komunikatas (2003) (žr. lietuvių k., anglų k.)
Berlyno komunikatas pabrėžė pagrindinį pasikeitimo tašką teigdamas, kad „neprieštaraujant institucinės autonomijos principui, pagrindinė kokybės aukštajame moksle užtikrinimo atsakomybė tenka pačioms institucijoms ir tai duoda pagrindą tikrai akademinės sistemos atskaitomybei nacionalinės kokybės rėmuose". Berlyne ministrai nusprendė, kad aukštojo mokslo kokybė įrodė, esanti Europos aukštojo mokslo erdvės kūrimo centre. Ministrai taip pat įsipareigojo paremti tolesnį kokybės užtikrinimo vystymą instituciniu, nacionaliniu ir europiniu lygmeniu. Jie pabrėžė poreikį išvystyti abipusiai naudojamus kokybės užtikrinimo kriterijus ir metodologijas. Berlyne ministrai susitarė, kad iki 2005 m. nacionalinės kokybės užtikrinimo sistemos turi apimti:
Organizacijų ir įtrauktų institucijų atsakomybių apibrėžimą.
Programų ar institucijų įvertinimą, įtraukiant vidinį įvertinimą, išorinį patikrinimą, studentų dalyvavimą ir rezultatų publikavimą.
Akreditacijos, sertifikavimo ar palyginamų procedūrų sistemą.
Tarptautinį dalyvavimą, bendradarbiavimą ir kontaktų mezgimą.

Bergeno komunikatas (2005) (žr. lietuvių k., anglų k.)
Ministrai pažymėjo, kad visos šalys besiremdamos Berlyno komunikate paskelbtu kriterijumi pasitvirtino kokybės užtikrinimo sistemos nuostatą. Visgi, pabrėžiama, kad trūksta studentų įsitraukimo ir tarptautinio bendradarbiavimo. Ministrai paskatino aukštojo mokslo institucijas tęsti pastangas skatinant veiklų kokybę per sistematinį vidinių mechanizmą panaudojimą ir jų tiesioginę koreliaciją su išorinės kokybės užtikrinimu. Šiame komunikate ministrai priėmė kokybės Europos aukštojo mokslo erdvėje užtikrinimo standartus ir rekomendacijas, kurias pasiūlė ENQA. 

Londono komunikatas (2007) (žr. lietuvių k., anglų k.)
Londono komunikate ministrai deklaravo, kad standartai ir rekomendacijos kokybės užtikrinimui Europos aukštojo mokslo erdvėje, kurie buvo pasirinkti Bergene veikia gana sėkmingai. Visos šalys pradėjo juos įgyvendinti, o kai kurios net padarė gana nemažą progresą. Ypatingai gerai įgyvendinamas išorinis kokybės užtikrinimas. Nuo 2005 m. padidėjo studentų įsitraukimas visuose lygmenyse. Ministrai pažymėjo progresą akreditacijų pripažinime ir kokybės užtikrinimo sprendimuose bei paskatino tarptautinį bendradarbiavimą tarp kokybės užtikrinimo agentūrų. Ministrai pasidžiaugė pirmuoju 2006 m. įvykusiu Europos kokybės užtikrinimo forumu, kurį organizavo EUA, ENQA, EURASHE ir ESIB. Forumo metu buvo diskutuojama apie Europos postūmį kokybės užtikrinime. Ministrai pabrėžė, kad ir toliau reikalinga vystyti Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo agentūrų registrą.

Europos kokybės užtikrinimo registras (EQAR)
Vykdant Londono (2007) deklaracijos nuostatas, E4 grupė 2008 m. įsteigė Europos kokybės užtikrinimo registrą (EQAR), kuriame yra registruotos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo agentūros.

Priimti agentūrą, ar ne sprendžia Registro komitetas, kurio narius skiria E4 grupė ir kitos suinteresuotosios šalys. EQAR narėmis gali tapti ir vyriausybės, tačiau jos Komitete turės tik stebėtojų statusą. Registro tikslas yra sudaryti galimybes visiems suinteresuotiems asmenims ir visuomenei atvirą prieigą prie objektyvios informacijos apie patikimas kokybės užtikrinimo agentūras, kurios dirba pagal ESG. Tai didins  pasitikėjimą aukštuoju mokslu EAME ir už jos ribų, ir palengvins abipusį kokybės užtikrinimo pripažinimą bei akreditacijos sprendimus.

Liuveno komunikatas (2009) (žr. lietuvių k., anglų k.)
2009 m. balandžio mėn. Liuvene (Belgijoje) vykusios 6-osios Bolonijos proceso šalių ministrų konferencijos metu pasirašytas Liuveno komunikatas, kuriame pabrėžta, kad Europos aukštojo mokslo erdvės prioritetas išlieka kokybė, kuri turi tapti pagrindiniu elementu įgyvendinant tokias veiklas kaip mokymasis visą gyvenimą, socialinė dimensija, įdarbinimas, tarptautinis atvirumas ir mobilumas, sąsajos tarp studentų, mokslinių tyrimų ir inovacijų, daugiamačių skaidrumo priemonių aukštajame moksle kūrimas bei atitinkamo finansavimo aukštajam mokslui užtikrinimas.

Dokumente suformuluota dešimt Europos  bendrosios aukštojo mokslo erdvės tobulinimo per ateinantį dešimtmetį prioritetų, tarp jų aukštojo mokslo kokybės gerinimas. Komunikate pabrėžiama, kad kokybės užtikrinimas neturėtų būti suprantamas tik kaip kokybės užtikrinimo procesų monitoringas, jis turėtų apimti visas aukštosios mokyklos kokybės užtikrinimo ir gerinimo veiklas nuo strateginio planavimo, personalo ugdymo iki studijų programų kūrimo.

Budapešto – Vienos deklaracija (2010 m.) (žr. anglų k.)
Vengrijoje ir Austrijoje vykusios neeilinės jubiliejinės ministrų konferencijos metu buvo įvertinti dešimtmečio pakyčiai ir pasiekimai, įgyvendinant dar 1999 m. iškeltus uždavinius, ir oficialiai buvo atverta Europos aukštojo mokslo erdvė (EAME). Priimtoje Budapešto-Vienos deklaracijoje ministrai pabrėžė Liuveno komunikate išdėstytų nuostatų įgyvendinimo svarbą ir pripažino, kad dar daug reikia nuveikti užtikrinant aukštojo mokslo kokybę ir kuriant kvalifikacijų sąrangą.  
Bolonijos politikos forume buvo akcentuota: aukštojo mokslo sistemos ir pačios aukštosios mokyklos reakcija į augančius poreikius ir lūkesčius bei bendradarbiavimo ir konkuravimo tarptautinėje erdvėje pusiausvyros siekis; Bolonijos procese dalyvaujančių šalių tarpusavio ryšiai, užtikrinant informacijos pasikeitimą ir veikimą kartu; parama studentų dialogui.

2012 m.  Bukarešto komunikatas (2012 m.) (žr. anglų k.)
Į 8-ją Bolonijos proceso šalių ministrų konferenciją sukviesti aukštojo mokslo politikos formuotojai, studentai ir aukštųjų mokyklų vadovai vertino, kaip įgyvendinami Europos aukštojo mokslo erdvės tikslai bei numatė tolesnes Bolonijos proceso kryptis. Konferencijoje patvirtintuose dokumentuose iškelti trys pagrindiniai tikslai, kurių bus siekiama iki kitos 2015-ųjų Bolonijos proceso šalių ministrų konferencijos: kokybiškesnis aukštasis mokslas, geresni absolventų įsidarbinimo rodikliai, stipresnė mobilumo sistema.

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija parengė ir išleido: